Kazlų Rūdos istorijos apžvalga

Kazlų Rūdos istorijos apžvalga

Savivaldybės centras Kazlų Rūda – savitas, gilias tradicijas turintis miestas. Kazlų Rūdos istorijos ištakos – 1744-ieji. Tais metais tokiu pavadinimu minimas kaimas, priklausęs Pilviškių parapijai. Kazlų Rūda – sudėtinis vietovardis, kurio pirmojo komponento kilmė grindžiama Kazlos pavarde. Daugelyje istorinių straipsnių aiškinama, jog vietovardžiui pradžią davęs XVI–XVII amžiuje iš Mozūrijos miško atsikėlęs verslininkas bajoras Kazla. Teigiama, jog 1737 m. Pilviškių inventoriuje yra įrašas apie Kazlos degutinę, laikomą našlės Kazlienės. Didėjant medienos, reikalingos pastatų ir laivų statybai, įvairių medžio produktų (dervos, deguto, pelenų, anglies) gamybai, ant dešiniojo Jūrės upelio kranto buvo įkurta degutinė. Maždaug tuo laikotarpiu šiose apylinkėse telkšančių raistų daugybėje buvo pastebėta esant geležies rūdos. Taip greta miško verslo pradėta lydyti ir kalti geležį. Natūraliai plėtojosi geležies dirbtuvės, vadinamosios rudnios.

Istoriniuose aprašymuose kalbama, jog gausioje Kazlų giminės šeimoje augę penki ar šeši broliai. Ilgainiui jie pasklido po netolimas apylinkes, kur steigę savo rudnias. Taip šalia Kazlų Rūdos pradėjo gyvuoti Višakio Rūda, Sena Rūda, Karčrūdė, Judrūdė ir kt. Suprantama, antrasis vietovardžio komponentas byloja vietovės pagrindinio amato vardą. Beje, buvusius garsiuosius Kazlų brolius simbolizuoja 1996 m. patvirtintame Kazlų Rūdos miesto herbe spindinčios žvaigždelės – žiežirbos.

Bėgant metams, apylinkių gyventojai rūdkasius ir angliadegius ėmę vadinti tiesiog kazlais. XIX a. viduryje įrengta Kazlų Rūdos rudnia turėjo du vandens ratus, mat buvo įrengta ant upelio kranto. Per metus čia buvo išlydoma apie 10 tonų geležies, kuri buvo perdirbama į kirvius, žagrių noragus, akėtvirbalius ir kitokius padargus. Geležies liejininkystės verslas nuolat plėtojosi, pvz., 1883 m. A.Naumavičiaus kalykloje per metus buvo pagaminama iki 20 tonų geležies dirbinių. Plečiantis geležies verslui, Kazlų Rūdos kaimo gyventojų skaičius nuolat augo, geležies išlydymo kiekis buvęs didžiausias iš visų aplinkinių vietovių. Tačiau 1861–1862 m. nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką nuo Lentvario per Kauną į Virbalį, Prūsijos sienos link, Kazlų dirbinius nukonkuravo geležis iš Rusijos ir Vokietijos. Greta naujai nutiesto geležinkelio, iškirtus mišką netoli Kazlų kaimo, pastatyta viena iš devynių minėtoje atšakoje numatytų statyti stočių. Ji pavadinta Kazlova Ruda. Ši stotis tebestovi ir dabar, ir tai yra pats seniausias Kazlų Rūdos pastatas.

Geležinkelio stoties pavadinimas aiškiai siejasi su už 2 km esančiu dabartiniu Kazlų kaimu. Čionykščiai gyventojai rusiškąjį stoties pavadinimą į lietuvių kalbą vertę ne „Kazlienės Rūda“, o „Kazlų Rūda“ ir taip įtvirtino dabartinį pavadinimą.

Didžiulės Kazlų Rūdos girios buvo tapusios 1863 m. sukilėlių prieglobsčiu.

Nutiesus geležinkelį pradėjo augti naujoji gyvenvietė, greta stoties pastatytas garvežių depas, suręsti trobesiai geležinkelininkams. Netoliese iškilo namas su ūkiniais pastatais eiguliui ir miškų kultūros prievaizdui. Taip pradėjo kurtis Kazlų Rūda, tuomet priklausiusi Antanavo valsčiui ir Višakio parapijai.

Pagyvėjo ir būsimo miestelio gyvenimas – vyko nemaži turgūs, įsikūrė dvi smulkių prekių krautuvės, priklausiusios žydams. Šie atsikėlė iš Kauno ir kitų Suvalkijos miestų bei miestelių. 1911m. Kazlų Rūdoje atidaryta valdiška dviklasė pradžios mokykla, skirta tik geležinkelininkų vaikams. Pamokos mokykloje vykdavusios rusų kalba, o vadovėlius išduodavę nemokamai. Tačiau mokykla naudodavęsi ne tik geležinkelio tarnautojai, bet ir jų giminės.

Iki pirmojo pasaulinio karo Kazlų Rūdoje tebuvo 10 sodybų, iš kurių 7 priklausė žydams. Šiuo laikotarpiu įsteigta pašto įstaiga, valstybinė taupomoji skolinamoji kasa, smuklė (traktierius) su užvažiuojamuoju kiemu. Tačiau Rusijos carų valdymo metais didelei Kazlų Rūdos plėtrai vilties nebuvo, nes Kaunas tapo pirmaeile, fortais apjuosta tvirtove, piečiau nuo jos plytinčios plačios Užnemunės girios įėjo į šios tvirtovės apsaugos zoną. Tad rusų valdžia strateginiais sumetimais tausojo Kazlų Rūdą juosiančias girias ir apie vienokią ar kitokią miško pramonės plėtrą nebuvo nė kalbos.

1915 m. Vokietijai okuopavus Lietuvą, Kazlų Rūdoje, prie geležinkelio stoties, įsteigta karo belaisvių stovykla. Apjuostuose spygliuotos vielos tvora barakuose apgyvendinta apie 3000 belaisvių. Greta įkurdinti ir sargybiniai. Sargybiniai vadovavo lentpjūvės ir siaurojo geležinkelio po aplinkinius miškus statybai, kad galėtų lengviau išgabenti medžius į Vokietiją. Pasitraukus vokiečiams ir kuriantis Lietuvos valstybei, lentpjūvė atiteko broliams Varšavskiams, siaurasis geležinkelis – Susisiekimo ministerijai, o karo belaisvių stovykla – Krašto apsaugos ministerijai.

1920–1921 m. vykstant Lietuvos nepriklausomybės gynimo kovoms, šioje stovykloje buvo apgyvendinti kiti belaisviai – bolševikai, lenkai želigovskininkai. 1919 m. miškams tvarkyti įkurta Kazlų Rūdos miškų urėdija, kurios būstinė iš pradžių buvo Šalniškės kaime, o 1937 m. perkelta į naują pastatą Kazlų Rūdos pietinėje dalyje. Plečiantis medienos apdirbimo darbams, ėmė trūkti darbininkų. Todėl jų gretas papildė atvykėliai iš Kauno, Marijampolės, Virbalio ir kitų Suvalkijos miestelių. 

1922 m. prie geležinkelio stoties iškirtus miško likučius, suplanuota kelios dešimtys sklypų naujoms statyboms. Tais pačiais metais Seinų vyskupija įsteigė Kazlų Rūdos parapiją. 1925 m. po daugiau kaip metus trukusių darbų Kazlų Rūda pasipuošė dvibokšte bažnyčia, kuri tebestovi ir dabar. 

1922–1923 metais nutiesus Kazlų Rūdos–Marijampolės–Šeštokų geležinkelio atšaką, Kazlų Rūda tapo geležinkelio mazgu.  1923 m. įsteigta lietuviška trijų komplektų pradžios mokykla, po dešimtmečio peraugusi į penkių komplektų mokyklą. 

1925–1926 m. Žemės reformos valdyba suprojektavo Kazlų Rūdai dar 250 naujų sklypų, užimančių per 190 ha, ir išdalijo pageidaujantiems statytis gyvenamuosius namus. Todėl 1930 metais Kazlų Rūdoje jau gyveno daugiau kaip 1400 gyventojų. 

1930 metais buvo sudarytas Kazlų Rūdos valsčius, kurio centras nuo 1931 m. sausio 1 d. perkeltas į Kazlų Rūdą. Naujo valsčiaus sudėtin įėjo 63 kaimai, kurie sudarė 14 seniūnijų. Kazlų Rūda tapo tikru prekybos ir verslo centru. Čia veikė 25 parduotuvės, 7 mėsinės, 5 kepyklos, viena valstybinė degtinės parduotuvė (monopolis), dvi smuklės ir bufetas. Gyventojų patogumui veikė 3 kirpyklos, 4 mezgyklos, laikrodžių taisykla, fotografijos salonas, pašto įstaiga, kino teatras, pirtis, turgus, pavieniui dirbo 15 drabužių siuvėjų, 10 batsiuvių. Pramonę sudarė 3 garinės lentpjūvės, mechaninė mašinų remonto ir šaltkalvių dirbtuvė, cementinių vamzdžių dirbtuvė, 3 baldų dirbtuvės. Miesteliui elektrą teikė V.Petrikauskio lentpjūvė. Sveikatos priežiūra rūpinosi medicinos gydytojai, dvi dantų gydytojos, dvi akušerės ir felčerė. Veikė vaistinė. Viešąja tvarka rūpinosi policijos nuovada, o teisėtvarkai atstovavo apylinkės teismo antstolis ir du privatūs gynėjai. 1934 m. Kazlų Rūdoje gyveno 1500 gyventojų, kurių 75 proc. sudarė lietuviai. Likusią didesnę dalį sudarė žydai, susibūrę į atskirą bendruomenę, išlaikiusią sinagogą. Be to, miestelyje gyveno vokiečių, lenkų, rusų. 

Prasidėjus sovietų okupacijai (1944–1953 m.), plačios Kazlų Rūdos girios priglaudė Lietuvos kovotojų sąjungos partizanus, priklausiusius Tauro apygardos Žalgirio rinktinei.  Šiuose miškuose tarp tūkstančių Lietuvos partizanų, besipriešinančių ginklu sovietų okupacijai, kovojo ir legenda tapęs J.Lukša-Daumantas. 

Iš Kazlų Rūdos geležinkelio stoties gyvuliniais vagonais į Sibirą buvo išvežta tūkstančiai Suvalkijos ūkininkų ir inteligentų. 

1950 m. smulkinant Lietuvos administracinį padalinimą, įkurtas Kazlų Rūdos rajonas, kuriam priskirta 12 apylinkių ir vienas miestelis. Daugiau kaip dešimtmetį (iki 1962 m.) Kazlų Rūda, būdama rajono centru ir gavusi miesto vardą, ūgtelėjo ir išgražėjo. Šiuo laikotarpiu nutiestas plentas iki Ąžuolų Būdos, pastatyta vidurinė mokykla, „partkomo rūmai“, pirtis, įkurta remonto technikos stotis (RTS). Greta pastarosios ir prie miškų urėdijos išaugo naujos darbininkų gyvenvietės. 1962 m. Kazlų Rūda su didesne buvusios rajono teritorijos dalimi prijungta prie tuometinio Kapsuko rajono. 

Septintajame dešimtmetyje RTS reorganizuota į į Remonto mechaninę gamyklą, kuri atgimimo metais pasidalijo į dvi akcines bendroves „Kazlų Rūdos metalas“ ir „Kalavijas“. Kitas impulsas miestui augti buvo 8-ame dešimtmetyje senųjų lentpjūvių vietoje besikuriantis Medienos dirbinių kombinatas, gaminęs didelę paklausą turėjusią medžio drožlių plokštę. Tuo pačiu laikotarpiu miesto šiaurės vakarinėje dalyje išaugo daugiabučių gyvenamųjų namų mikrorajonas, iškilo nauja moderni ligoninė ir poliklinika, pašto ir telegrafo namai, miesto ir apylinkės administracinis pastatas. Gyventojų skaičius nuolat augo. 

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Kazlų Rūdoje suklestėjo smulkioji verslininkystė – išsiplėtė prekybos, paslaugų sferos. Pagyvėjo ir atjaunėjo senasis miesto centras, sutvarkyta dauguma miesto gatvių.

Netoli Kazlų Rūdos vingiuoja Rūdupio, Pilvės, Višakio, Jūrės, Novos, Judrės upeliai.

Parengta pagal dr. Juozo Banionio surinktą medžiagą